Priešvelykinėms savaitėms tirpsant, balandžio mėnesio ARTUMOS viršelis mus pasitinka jau prisikėlusio Kristaus atvaizdu savo šlovės didybėje (tai V. K. Jonyno vitražo projektas Dievo Motinos seserų koplyčiai Viltone), skatinančiu nepamiršti, jog gavėnios laiko apmąstymai ir susilaikymai nėra savitikslis dalykas, o tik pagalba einant į atsinaujinimą ir Dievo pažadą žmogui, – išgelbėjimą. Šiam įvykiui susikaupti spausdinamas Didžiosios savaitės Kryžiaus kelio apmąstymas bei senoji, lietuvių meistrų kurta, Jėzaus kančios ikonografija.

Gavėnios proga Christopheris Westas, Jono Pauliaus II kūno teologijos aiškintojas „žemiška kalbà“, apgailestaudamas, jog apie lytinį susilaikymą įprasta kalbėti tik kunigystės kontekste, drąsina ir šeimas nepalikti šios temos nuošalėje, įsitikinti, ar tikrai mūsų lytiškumas tarnauja autentiškai meilei. Tai dar vienas klausimas, tinkamas apmąstyti Velykų laukimo laikotarpiu. O šventojo gydytojo Juozapo Moskačio iš Neapolio istorija – įrodymas, kad tikra ir nesenkanti meilė visada randa kelius į žmonių širdis, kol galiausiai atveda į patį šventumą.

Tačiau iš kur semtis meilės? Kai kasdien klystame ir nusidedame, o Dievą vaizduojamės rūstų?.. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje, skelbdama Dievo Gailestingumo metus, kviečia juos išgyventi visus krikščionis. Ta proga mintimis apie gailestingumą dalijasi liuteronų vyskupas dr. Mindaugas Sabutis. Jis primena, jog Kristus – tai malonės šaltinis, saugantis nuo dvasios alkio, iš kurio neturime paliauti semtis meilės. Tik remdamiesi į Kristų visada turėsime kuo dalytis su artimu, netgi (ir ypač) tada, kai stokojame materialinių turtų. Taigi, jei gailestingumas yra svarbiausia Dievo savybė, – kokia svarbiausioji turėtų būti mūsiškė?

ARTUMA tęsia didžiųjų nuodėmių ir gražiausiųjų dorybių aptarimą, o šiame numeryje priešinamas rūstumas ir romumas... Visa labai nauja, kaip šviežio oro gūsis nevėdintame kambaryje: kiek mūsų pasaulėvokoje ne iki galo suprastų, reiškia – mitologizuotų – žmogaus būdo savybių! Smagu, kad kalbinami vaikai pripažįsta, jog geriausias vaistas nuo pykčio – kantrybė (ir šokoladas!). Tačiau kartais ir geri vaikai supyksta… Ir nieko nuostabaus; juk pyktis yra paties Dievo duota aistra. Tačiau ją turime valdyti! Įpratus į pasaulį žvelgti pykčio akimis, jis tampa sunkia rūstybės nuodėme, nuodijančia asmenybės ir jo artimųjų gyvenimus. Psichologė Zita Vasiliauskaitė rašo, kaip apginti gyvenimą nuo savo pačių rūstybės, duoda įžvalgių patarimų jai įveikti. Ir iš tiesų, atpažinus silpnybę ir ją įveikus, atsivers nauja erdvė dorybei. Kun. Danielius Dikevičius pasakoja apie romumo sampratą Biblijoje, išskirdamas teologinį, asmeninį ir kolektyvinį aspektą. Romumas nėra savitikslis švelnumas; tai sąmoningas apsisprendimas kantriai ir aktyviai siekti gėrio.

Svarstydami, ką daryti, kai aplink matome veikiantį blogį, turėtume prisiminti Kristaus pavyzdį, drąsų prekeivių išvaikymą šventykloje. Blogiui – jokių nuolaidžiavimų, vien tik aktyvi kova. Apie tai Algirdas Patackas ištaria: Kristus yra vyras, tikras vyras, savas; Jis turi drąsos, kai reikia nepaisyti visuomenės nuomonės. Atsakymą rasti padeda ir Lietuvos partizanų pavyzdys, – dauguma jų buvo krikščionys katalikai, romūs ir tvirti savo pasirinkime, tikra priešprieša šiandieniniam miestiečiui, mintyse svarstančiam emigracijos galimybę, pamirštančiam, jog meilė Dievui yra neatsiejama nuo meilės šaliai, kurioje dovanojo mums galimybę gyventi. Neturime jos apleisti, priešingai – stiprinti ir ginti. Karo akademijos kapelionas byloja: „Kariai žino karo kainą. Tai – išalkę Dievo žmonės, siekiantys taikos. O ją gali nešti tik tas, kas visų pirma turi taiką savo širdyje“.

Ne tik apie dorybes plėsti akiratį siūlo naujasis ARTUMOS numeris. Prasidėjus visuotiniam gyventojų surašymui arkivyskupas S. Tamkevičiaus primena, jog tikėjimas tėvynę mylėti ne trukdo, o tik padeda. Šiame numeryje ir šeimų prestižo bei Lietuvos socialinės politikos problemas aktualizavusios konferencijos „Šeimos politika: nuo iliuzijos tikrovės link“ atgarsiai, ir patyrusio vaikų pediatro P. Lemoine įžvalgos apie pirmųjų metų svarbą vaiko fizinei ir dvasinei raidai.

Neramus, neaiškus oras už lango – tam tikra paralelė, iškelianti klausimą ir apie mūsų vidinį klimatą, romumą / nerimą. Tuo tarpu balandžio ARTUMA – sėjanti pasitikėjimą, kaip niekada viltinga! Kiekvienas esame skatinamas pasitikėti nesuvokiamu Dievo slėpiniu, nesidangstyti rūstumo kauke ir nedengti ja mūsų Viešpaties veido, o švęsti gailestingumo stebuklą. Keliaukime iš rūstumo romumo link. Tepadeda mus Dievas ir mes vieni kitiems!

Rūta Lazauskaitė